Sunkiau nei dangus. Kurto Cobaino biografija

Arčiau nei per mylią nuo mano namų stovi pastatas, galintis priversti mane šiurpti ne prasčiau už Alfredo Hitchcocko filmą. Pilką vieno aukšto statinį juosia aukšta metalinio tinklo tvora, neįprasta apsauga šioje vidurinės klasės sumuštinių parduotuvėlių ir butų kaimynystėje. Už tvoros slepiasi trys įstaigos: kirpykla, „State Farm Insurance“ biuras ir „Stan Baker, Shooting Sports“. Būtent ten 1994 metų kovo 30 dieną Kurtas Cobainas su draugu įsigijo šratinį „Remington“ šautuvą. Vėliau savininkas papasakojo nesupratęs, kam kas nors pirktų tokį ginklą „ne per medžioklės sezoną“.

Kiekvieną sykį važiuodamas pro „Stan Baker“ parduotuvę jaučiuosi tapęs ypač siaubingos avarijos liudytoju, iš dalies taip ir yra. Tai, kas nutiko po Kurto vizito ginklų parduotuvėje, kelia man didžiulį nerimą, aš trokštu sužinoti tai, ką sužinoti žinau esant neįmanoma. Tai klausimai apie dvasingumą, pamišimo ir artisto genialumo sąsają, apie tai, kaip piktnaudžiavimas narkotikais žaloja sielą, kaip trokštama suvokti prarają tarp išorinio ir vidinio žmogaus. Šie klausimai taip skausmingai pažįstami visiems, kurių šeimas palietė priklausomybė, depresija ar savižudybė. Šeimoms, apgaubtoms tokios tamsos – taip pat ir manajai, – šis poreikis ieškoti atsakymų, kurių sužinoti neįmanoma, yra tiesiog liguistas.

Parašyti šią knygą ir pastūmėjo paslaptys, bet tam tikra prasme knyga radosi gerokai seniau, mano jaunystėje, praleistoje mažame Vašingtono miestelyje, kur išsigelbėjimą nuo aplinkybių siūlė rokenrolas – kasmėnesiniai „Columbia Records“ ir „Tape Club“ siuntiniai.

Iš dalies įkvėptas tų paštu užsakomų albumų, iš ano kaimiško kraštovaizdžio išvykau į Sietlą tapti rašytoju ir žurnalo redaktoriumi. Po kelerių metų kitame valstijos gale Kurtas Cobainas per tą pat įrašų klubą patyrė panašų virsmą ir savo susidomėjimą pavertė muzikanto karjera. Mūsų keliai susikirs 1989 metais mano žurnalui rengiant pirmąjį vedamąjį straipsnį apie „Nirvana“.