"Knygoje "Nemeikšiūnai–Kazachija–Kolyma–Vilnius" pasakoju apie svarbiausius savo gyvenimo įvykius iki šių dienų. Rašančiajam prisiminimus praeitis – tai atminties produktas. Deja, atmintis neišsaugo kai kurių tolimesnių įvykių detalių. Kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose rašyti nebuvo leidžiama, o ką buvau parašęs slaptai ir išsiuntęs šeimai, pražuvo, kai šeima buvo ištremta, o pas mane likę užrašai susitrynė ar juos atėmė per kratas. Išvežtas į amžiną tremtį rašiau, deja, didžioji užrašų dalis taip pat dingo, bet pats skaudžiausias praradimas – įsiplieskęs gaisras pas brolį Mykolą: sudegė nuotraukos, užrašų knygutės, popieriaus skiautelės su užrašais. Todėl prarastą medžiagą atkurti savo atmintyje prireikė daug laiko. Sunkiausia buvo atsiminti sutiktų žmonių vardus, vietovių pavadinimus, datas, o blogiausia, kad negali patikrinti to, kas pradingo laiko tėkmėje. Nuoseklumą lengviau atkurti pagal kitus įvykius, nors ir čia gali būti paklaidų.
Į knygą dėjau rašinius tik apie tai, ką aiškiausiai prisimenu. Keista, bet nesvarbūs įvykiai iki smulkių detalių yra išlikę atmintyje, o kai kurie reikšmingesni dalykai pradingo. Įvairių išgyvenimų aprašymuose gali pasitaikyti ir netikslumų, nors stengiausi jų išvengti. Mano rašiniuose gali būti ir kalbinių svetimybių, nes likimas taip lėmė, kad daugiau nei 40 metų gyvenau nelietuviškoje kalbinėje aplinkoje. Siekiau, kad skaitytojui būtų lengva suprasti mano minčių dėstymą ir aprašomą tikrovę."
Antanas Petrikonis