Frank Ana

Dienoraštis

(0) Prisijunkite, norėdami įvertinti.
Skelbimas

Santrauka: Nemažai jau mūsuose suaugusių žmonių, dar daugiau jaunesnio amžiaus, kurie visa širdimi pamėgo ramų, tik asmeninių užgaidų, individualios nostalgijos ir pomėgių pablaškomą gyvenimą. Nenoriu pasakyti, kad tai yra niekai. Anaiptol. Tie asmeniškumų kalnagūbriai išauga iki tokio masto, kad silpnesnės valios, tingulio snūdu, o kartais ir ambicinių nuotaikų prislėgtieji, išgyvena daug tragiškų momentų, kartais įskeliančių tvirto pasiryžimo tapti savo problemų kamikadzėmis. Čia vieta būtų prisiminti seną protėvių išmintį: per vargą kiekvienas save ploniausiu siūleliu ištraukia, gero gyvenimo – kartais nė su storiausia virve. Teikiama skaitytojui knygelė, aš taip suvokiu, galėtų atsakyti į daugelį jį kankinančių problemų, galėtų priminti kokiais sunkiais kryžiaus keliais kartais tenka eiti žmogui – ir nepalūžti, ir žmogumi išlikti. Juk sakoma, kai tau pasidaro sunku – žvilgtelėk pro langą, nueik į ligoninę, pasiklausyk per radiją, kiek šiandien Lietuvoje tragiškų įvykių atsitiko, kiek yra skaudžiai kenčiančių žmonių ir tavo bėdos sumažės, susitrauks, ne taip slėgs širdį. Skaitydamas Anos Frank dienoraštį, galvojau ir apie mus, ir apie tuos fašistinio antžmogio užgultus žmonių likimus, kurie daugeliui milijonų virto kančia ir mirtimi. Pasaulyje kartu gyveno, gyvena ir gyvens gėris ir blogis. Ne visada tas ryškiai pastebima, ne visada ir tepasireiškia. Gyvenimo pilkybė, neskaitant smulkmenėlių, yra labai lygi ir pakankamai vienoda. Kartais iki spangaus nuobodulio. Tačiau, kai susidaro aštresnės situacijos – reikia nutraukus nuo savęs padėti kitam, reikia dėl ko nors aukotis, rizikuoti ir prarasti, tada išryškėja, apsinuogina žmonių santykiai, ryškiai pasimato draugus ir gimines rišusios kraujagyslės, paties kraujo vertė. Šia prasme paauglės Anos Frank dienoraštis, tikrai yra įdomus ir vertingas. Kai skaitydamas knygą atsiduri toje uždaroje Anos Frank kambario erdvėje, kai aplink vaikšto visko reikalingi žmonės (su savo užgaidom, jausmais, potraukiais – teigiamybėmis ir neigiamybėmis) viskas susipina, viskas keičiasi, viskas išburksta ar susitraukia. Patys geriausi charakterio bruožai (užsispyrimas, tikslo siekimas ir pan.), gali pavirsti savo priešybėmis ir tapti sunkia įkalne šalia esančiajam ir su tavim kartu bežengiančiam. Ana Frank – graži paauglė mergaičiukė, kaip kielė gyvai bestraksinti, viską matanti, į viską reaguojanti. Prie to pridėjus paauglės virsmo mergina (fiziologiniai ir psichologiniai momentai) procesus ir tai, kad nedideliam sienomis uždaram plote sukasi šešios žmogystos, ir tai, kad išėjimas į lauką ar kiemą yra neįgyvendinama svajonė, ir tai, kad daugelis draugių – žydaičių jau yra uždarytos, o gal ir nužudytos ir t.t., visa tai sukuria slogią ir baisingą gyvenimo kryžių nešančių žmonių atmosferą. F. Dostojevskis, rašydamas romaną apie daugeliui metų nuteistuosius ir net visam laikui grandinėmis prirakintuosius prie akmeninės kameros sienos, pastebi – žmogus ir tada, ir slegiamas baisiausių nusikaltimų, išlieka žmogumi. Jis savo širdies gelmėse nešiojasi gailestį ir viltį, galvoja apie rytdieną, galvoja, kaip ištaigingiau ir geriau pasikloti nakčiai guolį, išalksta ir nori valgyti. Jis yra žmogus, jis yra protingas, jis ir toliau gali būti ir geresnis, ir blogesnis... Tos mintys šaukte susišaukia su Anos dienoraščio personažais, kurie ir labai suvaržyti tebeturi visus norus, potraukius, viltis – gyvenimo prasmę. Pastebėsiu Ana Frank dienoraščio taupiomis eilutėmis sugeba gana patraukliai ir tiksliai apibūdinti ne tik savo, bet ir savo artimųjų pasaulius. Viskas pateikiama į aplinką žvelgiant jaunos mergaitės akimis ir dėl to skaitomos eilutės nusispalvina šiltomis spalvomis. Dienoraštyje gana savotiškai blyksteli pirmosios meilės šypsnys, vinguriuoja savotiškais jausmo krantais žydintis tėvų ir vaikų santykių upelis. Kai perskaitęs užverčiau paskutinį knygos lapą, prieš akis tvyrojo saulėj išdeginta balta smėlio dykuma, o karštas vėjas biriomis akmens dalelytėmis užnešinėjo čia žydėjusius ir gyvenimo saldį pajutusius, be gėlo vandens nutroškusius ir mirties guolin nukritusius augalus... Raudojo tik dykumos vėjas, bet tai buvo ne gailesčio, o amžinybės ir man nesuvokiamo didžiojo pasaulio begalybės rauda.







Šiai knygai šiuo metu skelbimų nėra.

Komentuoti gali tik prisijungę vartotojai!

Panašūs skelbimai