Lietuvos keliais ir vieškeliais, iš kaimo į kaimą eidavo pėsčias, kaip žmonės sako, "mažas sulinkęs dėdelis", apsivilkęs rudu žiponiuku, savo išore kuklus, nesiskiriantis iš paprastų kaimo žmonių, mandagus ir niekam neužkliūvantis kryžių meistras Vincas Svirskis. O nukeliauti galėdavo jis ir toliau, nes joks sunkus nešulys neslėgdavo meistro pečių, nebent toji neatidaloma jo paties minčių ir didžiulio triūso našta. Rankose tik nedidelė medinė skrynelė - visas jo turtas. Joje menki darbo įrankiai - kirvukas, kaltelis, peilis... Duona ir pastogė - kiekviename kaime, kur žmonės norėdavo papuošti savo sodybas ir pakeles įstabiais jo rankų tvariniais.