Tiltai

„Juk tiltai – tik ilgo kelio atkarpos. Įsibėgėję jie rėžiasi į horizontą, šešėliai susipina, mėgina suryti vienas kitą. Kai kurie ramiai nušliaužia, abejingai sumirksta ne šios realybės erdvėje ir pamažu praranda nuovoką. Numanomas krantas kruopščiai uždangstomas minkštom rūkų užuolaidom kartu su šiltos šviesos paslaptimi. Šiapus lieka mažutė nuojautos nuotrupa, energingai gundanti eiti. Tik aptirpusiais tiltų keliais beveik niekas nevaikšto, rankos nešildo metalinių turėklų, cemente nelieka jokių pėdų – baugi pati galimybė išeiti, nes – jokių garantijų grįžti. Nedaugelis išėjusiųjų, kurie grįžta – keisti, nesurinkę tvirtų, žemiškų pavidalų. Išbalinti ir nuraminti, lyg išretėjusiais kūnais. Vaiduokliški praeiviai objektyvo švariai nutrintame, išplautame pasaulyje be daiktų ir detalių. Nesvarumo būklė ir lengvas svaigulys nuo gryno, skimbčiojančio oro.” – rašo knygos tekstų autorė Audronė Meškauskaitė.